WHATANSU – ne simuliacija. stovyklos – mokymasis už mokyklos ribų.

Pradžia | Naujienos | WHATANSU – ne simuliacija. Stovyklos – mokymasis už mokyklos ribų.

Patyrimas – griežčiausias mokytojas iš visų. Nes pirmiausia gauni testą, tik tuomet – pamoką“ Oscar Wilde.

Betarpiška atmosfera, nesiliaujantis klegesys, ir jausmas, kad patekai į vieną didelę šeimą – tai jau nebestebina, įžengus pro Whatansu ofiso duris. Tačiau imti interviu pirties patalpoje, prisipažinsiu, – dar neteko…. Būtent čia ir užgimė pokalbis su keliautoja, nepaprasto grožio sielos kvatokle Rūta Vaitiekute, jau 6 metus dirbančia vadove patirtinėse Whatansu stovyklose.

Rūta, kaip atsidūrei čia, Whatansu komandoje?

Kadaise draugė manęs paklausė, ar pažįstu Jurgą ir Mindaugą (Vidugirius) ir ar aš nenorėčiau dirbti su jais, esą mes jai pasirodėm labai panašūs savo pasaulėjauta, gyvenimo būdu ir pan. Tuomet apie jų organizaciją, besivadinusią “Griaunam”, nieko nebuvau girdėjusi, tačiau mintyse sau pasakiau, kad taip pavadintoj dirbti net ir nenorėčiau! (juokiasi) Tačiau mūsų keliai vistik susikirto, kai įmonė jau buvo pervadinta “Bundam”. Ir visai netrukus darbavausi pirmojoje stovykloje, vienoje komandoje drauge su labai stipriu partneriu, šeimos santykių psichologu Vaidu Arvasevičiumi.

Ar ta pirmoji stovykla jau buvo patirtinė?

Taip, tai buvo “Ugnies zona” – pasiruošimas “Masters of Calm” festivaliui. Stovykla apie savanorystę, bendradarbiavimą, pagalbą vienas kitam, geranorystę. Apie tai, koks jausmas apima, kai kažką sutveri savo rankomis, darbu ir kokias emocijas tai sukelia kitiems. Apie tai, ką reiškia priimti kitų dėkingumą…

O kas yra patirtinis mokymas apskritai, tavo suvokimu?

Pirmiausia tai – savęs pažinimas. Visokiose, patogiose ir nepatogiose, situacijose. Tuomet – mokymasis reflektuoti aplinką: kas man čia patinka, o kas – ne? Kodėl? Kaip tai mane veikia? Kur aš jaučiuosi geriausiai? Ar aš galiu rinktis kur ir su kuo būti? Ar aš kitąsyk taip pat reaguočiau į situaciją, kurioje esu?

Išmokimas įvyksta tik sąmoningai suvokiant ir analizuojant, kas atsitiko. Tad apibendrinant, – patirtinis mokymasis tai yra savirefleksija ir dėmesingumas, suvokimas ir apsisprendimas.

Kaip manai, ar patirtinis mokymas gali padėti sprendžiant šiandien tokį aktualų patyčių klausimą?

Mes organizuojam patirtinius savaitgalius klasėms, kuriuose kiekvienas turėtų rasti savo vietą klasėje, stipriąją savo pusę. Patirtinių mokymų metu sukuriam tokias sąlygas, kuriose kiekvienas turėtų erdvę atskleisti savo potencialą. Ir jei ta tavo stiprybė yra išvystoma, parodoma ir visi apie ją sužino, – patyčioms tiesiog nebelieka jokio poreikio. Galiu tą patvirtinti iš patirties. Absoliučiai kiekvienas vaikas yra kažkuo unikalus. Ir mes stovyklose stengiamės sukurti tokias sąlygas, kur kiekvienas turėtų galimybę toms savo savybėm atskleisti. Tuomet kiti klasiokai sako:”oho, aš nė neįtariau, kad tu taip…” Tai – gero mikroklimato komandoje pagrindas.

O kaip konkurencingumas? Ar pastebi jį? Ypač berniukų tarpe? Ar jis turi teigiamą, ar daugiau neigiamą atspalvį? Ir gal jūs, whatansiečiai, esat atradę būdą, kaip su juo tvarkytis?

Mes šitą klausimą, kuris, be abejo, – labai aktualus, sprendžiam bendravimo būdu. Jei mokiniai (mokytojai, tėvai) užmezga tarpusavio ryšį – vietos konkurencijai tiesiog nebelieka. Tad pirmoji ir viena esminių užduočių mūsų stovyklose, visiškai nesvarbu, kokio amžiaus grupėse, – atviras ir nuoširdus bendravimas. Nuo pat pirmos akimirkos.

Lygiai tas pats vyksta mokymuose mokytojams. Kada jie gauna galimybę su kolegomis pabendrauti akis į akį, išgirsti, kad jie turi tokių pačių svajonių, panašiai žvelgia į pasaulį… įvyksta tam tikras “lūžis”, noras konkuruoti tiesiog dingsta, atsiranda bendrystės jausmas. Juk tai taip natūralu – kai užsimezga draugystė, artumas, žmogaus, su kuriuo gerai jautiesi, nebesinori skaudinti, tau tampa svarbu, kaip jis jaučiasi. Mes propaguojam ir skatinam visų atvykusiųjų atvirumą. Neperžiangiant jų nusibrėžtų ribų, paliekant erdvę jaustis komfortabiliai. O už kiekvieno klausimo, kurį užduodam dalyviui, slypi jo asmeninė istorija, kuri refleksijų metu jį patį priverčia stabtelt ir susimąstyt.

Esu daug sykių buvusi nuostabių atradimų liudininke! Tarkim, kartą kalbėjomės su dviem aštuntokais apie jų svajones, kai staiga vienas iš jų ištarė: “aš svajoju būti geru tėčiu”. Galit patikėt?! Ar jūs, būdami keturiolikos-penkiolikos, bent susimąstydavot apie tai? Nes aš tai ne! Ir kai tokio amžiaus vaikai stovyklose turi galimybę apie tai garsiai ir atvirai šnekėti… Būna ir verkiam, būna plojam, būna puolam į bendrą glėbį visi… Nerealiai gera likti be kaukių!


O ar įmanoma sieti patirtinį mokymą su ugdymo procesu? Ką vaikai ir mokytojai iš Whatansu stovyklų gali parsivežti ir realiai taikyti toliau savo kasdienybėje?

Patirtinis mokymas yra apie pasirinkimus. Ir mūsų tikslas – parodyti alternatyvą. Kad galima gyventi ir TAIP! Mes rodom savo pavyzdžiu bei leidžiam jiems patirti patiems, ką reiškia būti kitaip. Ir grįžta jie labai gerai suvokdami, kad tai – realu. Tarkim, kad jie visai neprivalo būtinai būti pilka mase arba kažkokio „kietuolių“ būrelio dalimi.

Po stovyklų nenutrūksta dalyvių susirašinėjimas, jie dažnai susitinka prisiminti ir kuo ilgiau išsaugot tai, kas įvyko stovykloj, grįžta į erdvę, kur niekas nesijuokia iš tavęs, kai tu pasakai „aš nesuprantu“. Ten, kur gali pasidalinti, paklausti patarimo. Stovyklautojai išsiveža suvokimą, kad jie turi pasirinkimą, kur būti, su kuo ir kaip. Ir dar – nepaprastai gerą ir svarbų jausmą: aš turiu kam paskambinti, kam parašyti, su kuo susitikti, bendraminčių, su kuriais man gera ir saugu. Aš – ne vienasTai – neįkainojama…

Pamenu kartą paauglių stovyklos vakarinėj refleksijoj kalbėjome apie baimes ir viena mergaitė prisipažino, kad jos baimė – būti nepriimtai. Mokykloj ji jautėsi vieniša. Ir akimirksniu 10 kitų paauglių puolė pasakoti, kaip jie ne kartą ir ne du jautėsi taip pat. Ta mergaitė sėdėjo ir verkė klausydama panašių istorijų… Tai buvo pirmoji jos stovykla, vos trečia diena, o ji leido sau va taip atsiverti! Ir net jei ji daugiau nebeatvažiuos į Whatansu… Ji jau žinos, kad gali būti ir kitaip. Ne pirmą sykį dalyvaujantys Whatansu stovyklose ją ramino ir guodė, pasakodami, kaip patirtys ir suvokimai stovyklose juos sustiprino, kaip jie atrado erdvę, kur jaučiasi visai kitaip. Mums tai buvo eilinis patvirtinimas, kad einame teisinga linkme. Tie momentai, kai paauglys suvokia „aš – ne vienas“ yra begalinio grožio… Ir, beje, tos visos ne itin džiugios istorijos, kuriomis dalijamės, lygiai taip pat skamba ir iš „kietuolių“ lūpų, kuo šiaip juk niekad nepatikėtum. Tad tai tampa dar stipriau…

Neseniai gavau vieno vaikinuko elektroninį laišką, kuriame jis man rašo „štai kaip aš išėjau iš komforto zonos“. Ir prie laiško prisegtas įrašas iš mokyklos spektaklio, tiesiai nuo scenos. Nors pamenu, jo mama man tvirtino, kad jam labai sudėtinga stovėti prieš auditoriją, esą jis labai uždaro būdo vaikis…

Tad, atsakant į tavo klausimą, stovyklos, įvairiais būdais, tęsiasi ir joms pasibaigus.

Yra dar vienas dalykas, apie kurį daug ir tyrimų jau padaryta visam pasaulyje, – kaip tau sekasi mokintis, jei mokykloje tu kasdien patiri problemų su klasiokais, jas pastoviai narplioji savyje, bijai, ir kaip – kai tu ten gerai jautiesi. Nes kai man gera eiti į mokyklą – man nebaisūs ir ne tokie dideli atrodo ir mokymosi sunkumai, tiesa? Manau, kad didžiausias mokytojo uždavinys mokykloje – pasinaudoti visom savo galiom, visais gebėjimais ir sukurti aplinką, dėl kurios vaikas norėtų eiti į mokyklą. Tebūnie tai tas vienintelis mokytojas – dingstis tam norui. Ir tai – jau labai daug.

O ar egzistuoja kažkokios amžiaus ribos patirtiniam mokymuisi?

Ne, tikrai ne. Tik ką baigiau “Forest school” programą Anglijoje. Ten mes labai daug mokomės apie patirtinį mokymą priešmokyklinukams. Skirtumas tas, jog tokio amžiaus vaikai – labai laisvi, jie nejaučia ribų, o kuo mes labiau bręstame, tuo labiau mus ima riboti socialiniai reikalai, normos, taisyklės ir pan. Tad skirtumas toks ir yra: mažas vaikas pamatęs nugriuvusį medį lipa ant jo, neklausęs, ar galima, nepagalvojęs, ar tai saugu ir t.t. Noras patirti ir smalsumas – aukščiau visko. O su amžiumi mes tampame vis atsargesni, mūsų patirtis, baimė, žinios mus riboja, nujaučiame galimas pasėkmes, tad dažniausiai mūsų elgesys tose pačiose situacijose kinta. Sunkiausia užduotis patirti visus patirtinio ugdymo smagumus – mokytojams, kurie atvažiuoja į mūsų stovyklas. Nes mes, suaugusieji, esame labai stipriai save apriboję. Mokome vaikus laisvai reikšti savo nuomonę, būti asmenybėmis, tačiau dažnai patys neleidžiame sau gyvenime tokiais pačiais būti… Bet jei tik yra noras (palikti savo komforto zoną) – viskas yra įmanoma! Neseniai klausiau interviu su kino festivalio Scanorama direktore ir ji davė puikų pavyzdį: „kai man sako „aš negaliu to padaryti“, aš sakau „galėk!” Ir tai yra viskas! Tai – tik tavo pasirinkimas: GALĖTI ar NE.

O ar užduotys skiriasi skirtingo amžiaus stovyklautojams? Tarkim, garsiojo Whatansutylos žygio trukmė? Kitos užduotys?

Ne pagal amžių matuojame užduoties sudėtingumą. Būna, atvažiuoja maži vaikai, bet labai brandūs. Programą turime kiekvienai stovyklai, bet jau pirmą dieną pamatome, jei ją reikia koreguoti ir tą darome nedelsdami. Nes mokymasis vyksta tik tuomet, kai yra truputį „nefaina“, nepatogu. Kitaip augimas nevyksta. Iššūkis neturi būti nei per mažas, nei per didelis. Nes tas suvokimas, kad vaikui pavyko, turi būti didžiulis atradimas jam.

Būna, mokytojai mus „perspėja“: „oi, atvešiu jums toooooookią klasę… Maža nepasirodys, ruoškitės“. Bet mes jau ne kartą įsitikinom – visi atvažiuojantys vaikai yra žingeidūs, ištroškę atradimų, potyrių. Tik jei jie pajunta, kad iššūkis per mažas, jiems greitai tampa nuobodu. Todėl ir keliam užduočių kartelę, kad jie justų nuolatinį lengvo adrenalino poskonį.

Artėja dar viena stovykla. Ko tu, Rūta, labiausiai lauki? Kokios užduoties? Kurio momento?

Man labiausiai patinka, kai kas nors vyksta ne pagal planą. Ir, jei atvirai, tai vyksta kiekvienoje stovykloje! RimtaiAnksčiau ar vėliau, vienoje situacijoje ar kitoje. To nesuplanuosi niekaip. Tarkim, mes, stovyklų vadovai, registruojam patys atvykusius vaikus ir visad klausiam, ar jie neturi telefonų (jie stovyklos metu paimami) ir ar neturi maisto (nes maitinam juos pilnaverčiu, sveiku maistu stovyklų metu). Kaip įprasta – atsakymai būna tokie, kokių reikia (juokiasi). Tačiau eigoj, būna, paaiškėja, kad ne visi taisyklių laikosi, kažkas pamelavo ir t.t. Ir tuomet prasideda… Patirtinis ugdymas yra apie atvirumą ir kalbėjimą. Tad mes daug aiškinamės, kalbamės, koks jausmas yra meluoti, kaip jaučiasi kitas šalia tavęs, pasielgusio ne visai garbingai ir pan. Ir tai nėra apie moralinį spaudimą, tai – tik apie savirefleksiją, atsitraukimą ir pažvelgimą į situaciją sąmoningiau, giliau. Tai praturtina ir leidžia dar labiau išmokti ir suvokti. Ir tokios situacijos nėra „blogos“, jos – didžiulė dovana mums visiems. Ir stovyklų dalyviams ir mums, vadovams. Ačiū.

Straipsnio autorė Rasa Valantinaitė

http://whatansu.lt/

jurga@whatansu.lt

+370 650 73886

© 2018 Visos teisės saugomos